Enciklopedijų istorija yra ne tik knygų istorija. Tai pasakojimas apie žmonių norą sutvarkyti pasaulį žodžiais, suvaldyti žinių gausą, perduoti patirtį kitoms kartoms ir parodyti, kas tam tikroje epochoje laikyta svarbiausia. Enciklopedijos buvo rašomos tada, kai visuomenė jautė, kad žinios tampa per plačios vienam žmogui, vienai mokyklai ar vienai tradicijai, todėl jas reikėjo surinkti, sugrupuoti, paaiškinti ir padaryti prieinamas tiems, kurie mokėsi, valdė, dirbo, keliavo, tyrinėjo arba tiesiog siekė suprasti pasaulį.

Enciklopedijų atsiradimo priežastys ir žinių kaupimo poreikis

Enciklopedijos atsirado iš labai paprasto, bet kartu ambicingo siekio: sukaupti kuo daugiau patikimų žinių vienoje vietoje. Žmonės nuo seno bandė aprašyti gamtą, žmogaus kūną, žvaigždes, augalus, gyvūnus, amatus, teisę, religiją, kalbas, geografiją ir istoriją. Tačiau pavieniai tekstai dažnai buvo išbarstyti, sunkiai randami arba suprantami tik siauram išsilavinusių žmonių ratui. Enciklopedinis rašymas tapo būdu sukurti platesnį žinių žemėlapį.

Ankstyvosios enciklopedijos ne visada priminė šiuolaikines abėcėlės tvarka sudarytas knygas. Dažniau jos buvo didžiuliai mokomieji veikalai, kuriuose žinios buvo dėstomos pagal temas: nuo Dievo ir pasaulio sukūrimo iki žmogaus kūno, valstybės valdymo, moralės, žemdirbystės ar medicinos. Tokie tekstai turėjo ne vien informuoti, bet ir ugdyti skaitytoją, parodyti tvarkingą pasaulio sandarą bei žmogaus vietą joje.

Enciklopedijų rašymas ypač sustiprėdavo tais laikotarpiais, kai keisdavosi švietimas, daugėdavo tekstų, plėsdavosi prekyba, augdavo miestai arba atsirasdavo naujų technologijų. Kuo daugiau žmonės sužinodavo, tuo akivaizdesnis tapdavo poreikis žinias atrinkti. Vien tik kaupti faktus nepakako. Reikėjo nuspręsti, kas yra svarbu, kokia tvarka tai pateikti, kokius terminus vartoti ir kaip paaiškinti sudėtingus dalykus skaitytojui, kuris nebūtinai yra tos srities specialistas.

Žinių tvarka kaip pasaulio supratimo forma

Enciklopedija niekada nebuvo vien neutralus faktų sandėlis. Jos struktūra rodė, kaip tam tikra visuomenė suprato pasaulį. Viduramžių enciklopedijose žinios dažnai buvo siejamos su religiniu pasaulėvaizdžiu, todėl gamtos reiškiniai galėjo būti aiškinami kaip moralinės ar dvasinės pamokos. Renesanso laikotarpiu stiprėjo susidomėjimas antikos autoriais, žmogaus gebėjimais, geografija ir gamtos stebėjimu. Apšvietos epochoje enciklopedija tapo proto, kritikos ir visuomenės pažangos įrankiu.

Todėl klausimas, kodėl buvo rašomos enciklopedijos, turi kelis atsakymus. Jos buvo rašomos mokymui, valdžiai, atminčiai, prestižui, religinei ar filosofinei tvarkai palaikyti, mokslo pažangai skleisti ir praktiniams poreikiams tenkinti. Kartais jos tarnavo valdovams ir elitui, kartais universitetams, vienuolynams ar akademijoms, o vėliau vis dažniau platesnei visuomenei.

• Enciklopedijos padėjo išsaugoti žinias, kurios galėjo būti prarastos karų, gaisrų, politinių suiručių ar kalbinių pokyčių metu.
• Jos suteikė mokymuisi aiškią struktūrą, nes skaitytojas galėjo matyti ne tik atskirus faktus, bet ir jų ryšius.
• Jos leido vienoje vietoje sujungti teorines ir praktines žinias: filosofiją, mediciną, amatus, žemdirbystę, teisę, geografiją.
• Jos kūrė autoritetą, nes parodė, kokias žinias tam tikra kultūra laiko patikimomis, vertingomis ir perduotinomis.

Kaip enciklopedijos buvo rašomos nuo rankraščių iki spaudos

Enciklopedijų rašymo būdas priklausė nuo epochos technologijų. Rankraščių laikais enciklopedijos buvo lėtos, brangios ir sunkiai dauginamos. Jas kūrė išsilavinę autoriai, vienuoliai, mokytojai, gydytojai, teisininkai arba dvaro raštininkai. Didelę darbo dalį sudarė skaitymas, išrašų rinkimas, ankstesnių autorių lyginimas ir medžiagos perrašymas. Šiandien toks metodas gali atrodyti mechaniškas, tačiau jis buvo būtinas, nes žinios buvo saugomos rankraščiuose, kurių prieinamumas buvo ribotas.

Viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų enciklopedijų autoriai dažnai rėmėsi autoritetais. Tai reiškia, kad svarbiu argumentu buvo laikoma ne tik tiesioginė patirtis, bet ir tai, ką buvo parašę ankstesni pripažinti mąstytojai. Dėl šios priežasties enciklopedijos kartais kartojo klaidas, legendas ar nepatikrintus pasakojimus. Kita vertus, jos išsaugojo milžinišką ankstesnės kultūros palikimą, kurio dalis kitaip nebūtų pasiekusi vėlesnių laikų.

Spaudos išradimas pakeitė enciklopedijų likimą. Knygas tapo lengviau dauginti, jos galėjo pasiekti didesnį skaitytojų ratą, o leidėjai ėmė planuoti didesnius, sistemingesnius projektus. Spauda taip pat skatino standartizaciją: reikėjo aiškesnių antraščių, rodyklių, nuorodų tarp straipsnių, vienodesnės terminijos. Enciklopedija iš rankraštinio mokslininko veikalo pamažu virto leidybiniu produktu, kuriam reikėjo ne tik autorių, bet ir redaktorių, korektorių, spaustuvininkų, iliustratorių, finansuotojų bei platintojų.

Medžiagos rinkimas, atranka ir tikrinimas

Rašant enciklopediją svarbiausias darbas prasidėdavo dar prieš pirmąjį galutinį sakinį. Reikėjo nustatyti, kokias sritis veikalas apims. Ar tai bus visų žinių rinkinys? Ar tik medicinos, teisės, teologijos, gamtos istorijos, technikos arba geografijos žinynas? Kuo platesnė enciklopedija, tuo sudėtingesnė tapdavo jos vidinė tvarka.

Autoriai ir redaktoriai rinkdavo informaciją iš ankstesnių knygų, kelionių aprašymų, mokslinių stebėjimų, universiteto paskaitų, amatininkų patirties, administracinių dokumentų ir korespondencijos. Vėlesniais laikais vis svarbesnė tapo specialisto nuomonė. Vienas žmogus nebegalėjo patikimai parašyti apie viską, todėl didžiosios enciklopedijos buvo kuriamos kaip kolektyviniai projektai. Vienas autorius galėjo rašyti apie matematiką, kitas apie chirurgiją, trečias apie muziką, ketvirtas apie mechaniką ar laivybą.

Enciklopedijų rašymas reikalavo nuolatinio kompromiso tarp išsamumo ir aiškumo. Per trumpas straipsnis galėjo būti paviršutiniškas, o per ilgas prarasdavo žinyno patogumą. Redaktoriai turėjo spręsti, kiek vietos skirti kiekvienai temai, kokias sąvokas paaiškinti atskirai, ką laikyti pagrindiniu terminu, o ką nukreipti į kitą straipsnį. Tokie sprendimai formavo skaitytojo supratimą ne mažiau nei patys faktai.

Laikotarpis	Rašymo būdas	Pagrindinis tikslas	Skaitytojų ratas
Antika	Žinios kaupiamos dideliuose mokomuosiuose veikaluose, remiantis stebėjimu, filosofija ir ankstesniais autoriais	Aprašyti pasaulio tvarką, gamtą, žmogų, menus ir praktinius įgūdžius	Išsilavinęs elitas, mokiniai, valstybės tarnautojai
Viduramžiai	Rankraštiniai rinkiniai, dažnai sudaryti vienuolynuose ar mokyklose, jungiami su religiniu aiškinimu	Išsaugoti ir suderinti žinias su teologiniu pasaulėvaizdžiu	Dvasininkai, vienuoliai, mokytojai, aukštesnieji luomai
Renesansas	Aktyviai naudojami antikos tekstai, kelionių duomenys, gamtos stebėjimai, spaudos galimybės	Atnaujinti mokymą, plėsti žmogaus ir pasaulio pažinimą	Mokslininkai, humanistai, universitetų aplinka, miestų elitas
Apšvieta	Kolektyviniai projektai, redaktorių vadovaujami straipsniai, daugiau kritikos ir praktinių žinių	Skleisti protą, mokslą, techniką ir visuomenės pažangos idėjas	Platesnė išsilavinusi visuomenė, miestiečiai, specialistai
XIX–XX amžiai	Profesionalizuota leidyba, specializuoti autoriai, redagavimas, rodyklės, iliustracijos, tomų serijos	Suteikti patikimą informacinį pagrindą švietimui, darbui ir saviugdai	Mokyklos, bibliotekos, šeimos, specialistai, visuomenė

Redaktorių, autorių ir leidėjų vaidmuo kuriant enciklopedijas

Kai enciklopedijos tapo dideliais leidybiniais projektais, vien autoriaus nebeužteko. Atsirado redaktoriaus figūra, kuri sprendė, kaip visas veikalas turi atrodyti kaip sistema. Redaktorius nustatydavo temų ribas, straipsnių ilgį, rašymo toną, terminiją ir bendrą kryptį. Jis turėjo rūpintis, kad skirtingų autorių tekstai derėtų tarpusavyje, nes vienoje enciklopedijoje negalėjo būti visiškai skirtingų paaiškinimo principų.

Autoriai enciklopedijoms rašė ne taip, kaip rašoma grožinė literatūra ar asmeniniai traktatai. Jų užduotis buvo glaustai, bet pakankamai išsamiai paaiškinti temą. Reikėjo pradėti nuo sąvokos, apibrėžti jos reikšmę, pateikti svarbiausius faktus, parodyti ryšį su kitomis sritimis ir, jei reikia, nurodyti praktinį pritaikymą. Gera enciklopedinė kalba turėjo būti tiksli, bet ne pernelyg siaura. Ji turėjo padėti skaitytojui suprasti, o ne demonstruoti autoriaus erudiciją.

Leidėjai atliko ne mažiau svarbų vaidmenį. Didelė enciklopedija kainavo brangiai: reikėjo popieriaus, spaudos, darbuotojų, iliustracijų, korektūros, sandėliavimo ir platinimo. Dėl to leidėjai turėjo galvoti apie rinką. Kam ši enciklopedija skirta? Ar ją pirks universitetai, bibliotekos, turtingos šeimos, mokyklos, valstybės įstaigos, ar platesnis vidurinis sluoksnis? Nuo šių atsakymų priklausė kaina, formatas, tomų skaičius, iliustracijų kiekis ir net straipsnių stilius.

Kodėl enciklopedijos dažnai buvo kolektyvinis darbas

Kuo labiau plėtėsi mokslas, tuo akivaizdžiau darėsi, kad vienas žmogus negali aprėpti visų sričių. Antikos ar viduramžių mokslininkas dar galėjo mėginti parašyti visuotinį žinių veikalą, bet naujaisiais laikais tai tapo beveik neįmanoma. Astronomija, chemija, medicina, mechanika, istorija, kalbotyra, teisė ir ekonomika reikalavo vis daugiau specialių žinių. Todėl enciklopedijos virto intelektiniais tinklais, kuriuose daug autorių rašė vienam bendram tikslui.

Kolektyvinis rašymas turėjo privalumų ir trūkumų. Privalumas buvo specializacija: kiekvieną sritį galėjo aiškinti žmogus, geriau išmanantis jos problemas. Trūkumas buvo nevienodumas. Skirtingi autoriai rašė skirtingu stiliumi, laikėsi skirtingų pažiūrų, nevienodai vertino faktų svarbą. Redaktoriaus darbas buvo suvienodinti šią įvairovę taip, kad skaitytojas jaustų, jog skaito vieną nuoseklų leidinį, o ne atsitiktinį straipsnių rinkinį.

• Autoriai pateikdavo specializuotas žinias ir pirminį straipsnio turinį.
• Redaktoriai tikrindavo struktūrą, terminus, apimtį ir bendrą leidinio kryptį.
• Korektoriai šalindavo kalbos, spaudos ir nuoseklumo klaidas.
• Iliustratoriai ir raižytojai vaizdais aiškindavo mechanizmus, augalus, gyvūnus, žemėlapius ar anatomiją.
• Leidėjai organizuodavo finansavimą, gamybą, reklamą ir platinimą.

Enciklopedijos taip pat buvo glaudžiai susijusios su autoritetu. Skaitytojas dažnai pasitikėdavo ne kiekvienu atskiru autoriumi, o pačiu leidiniu. Todėl enciklopedijos vardas, redaktoriaus reputacija ir leidėjo patikimumas tapo svarbia kokybės dalimi. Gerai parengta enciklopedija galėjo tapti ilgalaikiu orientyru mokykloms, bibliotekoms ir šeimoms, o prastai parengta greitai prarasdavo vertę.

Enciklopedijos kaip švietimo, valdžios ir visuomenės pažangos priemonė

Enciklopedijos buvo rašomos ne vien todėl, kad žmonės mėgo kaupti faktus. Jos turėjo aiškią socialinę paskirtį. Švietimo sistemoje enciklopedijos padėjo mokiniams ir studentams susipažinti su plačiu žinių lauku. Bibliotekose jos buvo pradinė vieta, nuo kurios skaitytojas galėjo pradėti tyrinėti nepažįstamą temą. Namų aplinkoje enciklopedijos tapo saviugdos simboliu, rodančiu, kad šeima vertina mokslą, kultūrą ir išsilavinimą.

Valdžiai enciklopedijos taip pat buvo naudingos. Administracijai reikėjo geografinių, teisinių, ekonominių ir techninių žinių. Augant valstybėms, plečiantis kolonijoms, vykstant karams ir modernizuojant ūkį, žinių tvarkymas tapo praktiniu valdymo įrankiu. Enciklopedinis mąstymas padėjo klasifikuoti teritorijas, gyventojus, gamtos išteklius, gamybos būdus ir profesijas. Tai suteikė valdžiai daugiau informacijos, bet kartu kėlė klausimą, kas turi teisę aprašyti pasaulį ir kieno požiūris laikomas teisingu.

Apšvietos epochoje enciklopedija įgijo ypač stiprią simbolinę reikšmę. Ji tapo projektu, kuriame žinios buvo suvokiamos kaip visuomenės tobulinimo priemonė. Šiuo požiūriu enciklopedija turėjo ne tik aiškinti pasaulį, bet ir keisti žmogaus mąstymą. Skaitytojas turėjo išmokti remtis protu, kritiškai vertinti tradicijas, domėtis technika, gamyba, mokslu ir praktiniais įgūdžiais. Enciklopedija tapo modernios visuomenės laboratorija, kurioje buvo bandoma sujungti teoriją, darbą ir pažangą.

Praktinės žinios ir amatai enciklopedijose

Vienas svarbiausių enciklopedijų pokyčių buvo praktinių žinių iškėlimas. Seniau aukštuoju mokslu dažnai laikyta filosofija, teologija, retorika ar teisė, o amatai buvo siejami su rankų darbu. Tačiau plečiantis technikai ir pramonei, enciklopedijos pradėjo vis daugiau dėmesio skirti staklėms, įrankiams, statybai, metalurgijai, tekstilei, žemdirbystei, laivybai, medicinos procedūroms ir kitiems praktiniams dalykams.

Šis pokytis buvo labai reikšmingas. Jis parodė, kad naudinga žinoti ne tik kodėl kas nors egzistuoja, bet ir kaip tai veikia. Enciklopedijose atsirado brėžinių, schemų, lentelių, technologinių aprašymų. Skaitytojas galėjo ne tik perskaityti sąvokos apibrėžimą, bet ir suprasti proceso eigą. Tokiu būdu enciklopedijos prisidėjo prie techninio raštingumo plitimo.

Praktinės žinios buvo svarbios ir dėl ekonominių priežasčių. Geriau suprantama gamyba reiškė našesnį darbą, tikslesnį mokymą, efektyvesnį amatų perdavimą ir greitesnį naujovių plitimą. Enciklopedija galėjo tapti tiltu tarp mokslininko, amatininko, prekybininko ir valstybės tarnautojo. Ji sujungė teorinį mąstymą su kasdienės veiklos patirtimi.

Enciklopedijų rašymo principai ir jų kaita iki skaitmeninio amžiaus

Enciklopedijų forma nuolat keitėsi, tačiau keli principai išliko svarbūs per visą jų istoriją. Pirmiausia enciklopedija turi būti atrankinė. Nors ji siekia platumo, ji negali įtraukti absoliučiai visko. Kiekvienas straipsnis yra pasirinkimo rezultatas: ką paaiškinti, ką praleisti, kokį pavyzdį pateikti, kokią sąvoką laikyti pagrindine. Antra, enciklopedija turi būti struktūruota. Be aiškios tvarkos net didžiausias žinių rinkinys taptų sunkiai naudojamas. Trečia, ji turi būti atnaujinama, nes žinios sensta.

Abėcėlinė tvarka tapo vienu svarbiausių enciklopedijų patogumo principų. Ji leido greitai rasti sąvoką, nepriklausomai nuo to, kuriai mokslo sričiai ji priklauso. Tačiau abėcėlinė tvarka turėjo ir trūkumų: ji suskaidė žinias į atskirus straipsnius, todėl reikėjo kryžminių nuorodų, rodyklių ir teminių sistemų. Skaitytojas turėjo ne tik rasti vieną žodį, bet ir suprasti, kaip jis susijęs su kitais reiškiniais.

XIX ir XX amžiais enciklopedijos tapo labiau profesionalios. Jose daugėjo specialistų parašytų straipsnių, bibliografinių nuorodų, žemėlapių, iliustracijų, techninių lentelių. Leidiniai buvo periodiškai atnaujinami, papildomi priedais arba leidžiami naujais leidimais. Enciklopedija tapo ne vien kultūros paminklu, bet ir informacijos infrastruktūra. Ja naudojosi mokiniai, žurnalistai, mokslininkai, valdininkai, rašytojai ir visi, kuriems reikėjo greitai gauti patikimą įvadą į temą.

Nuo uždarų tomų prie nuolat kintančių žinių sistemų

Skaitmeninis amžius pakeitė enciklopedijos sampratą. Popierinė enciklopedija buvo baigtinis objektas: išleistas tomas turėjo savo datą, puslapių skaičių ir ribas. Skaitmeninė enciklopedija gali būti nuolat taisoma, plečiama, susiejama su kitais tekstais, papildoma vaizdais, garso įrašais, žemėlapiais ir duomenų bazėmis. Jos taip pat gali būti specializuotos, pavyzdžiui, skiriasi.lt yra viena didžiausių skirtumų enciklopedijų Lietuvoje. Visa tai padidino prieinamumą, bet kartu iškėlė naujų patikimumo klausimų.

Anksčiau skaitytojas dažnai pasitikėdavo leidėjo vardu ir redakcijos autoritetu. Dabar jis turi vertinti redagavimo skaidrumą, autoriaus kompetenciją, atnaujinimo datą, šaltinių kokybę ir bendruomenės kontrolę. Skaitmeninės enciklopedijos leido žinioms tapti demokratiškesnėms, tačiau jos taip pat parodė, kad atvirumas pats savaime negarantuoja tikslumo. Todėl senasis enciklopedinis tikslas niekur nedingo: vis dar reikia atrinkti, tikrinti, aiškinti ir tvarkyti informaciją.

• Popierinė enciklopedija buvo stabili, bet greitai senstanti, ypač mokslo, technologijų ir politikos srityse.
• Skaitmeninė enciklopedija yra lengviau atnaujinama, bet reikalauja nuolatinės kokybės kontrolės.
• Tradicinė redakcija suteikė stiprų autoritetą, tačiau kartais ribojo požiūrių įvairovę.
• Atviri skaitmeniniai modeliai padidino dalyvavimą, bet sustiprino atsakomybę už tikrinimą.

Vis dėlto enciklopedijų esmė išliko ta pati. Jos gimė iš poreikio paversti žinių chaosą suprantama tvarka. Jos buvo rašomos todėl, kad žmogus norėjo ne tik žinoti daugiau, bet ir geriau orientuotis pasaulyje. Enciklopedija yra bandymas atsakyti į daugybę mažų klausimų taip, kad iš jų susidarytų platesnis vaizdas. Dėl to jos visada atspindi savo laiką: jo mokslą, baimes, ambicijas, vertybes ir ribotumus.

Kai klausiama, kaip ir kodėl buvo rašomos enciklopedijos, galima atsakyti, kad jos buvo kuriamos lėtai, kruopščiai ir dažnai kolektyviai, remiantis ankstesniais tekstais, stebėjimais, specialistų darbu ir redakcine tvarka. O rašomos jos buvo dėl dar svarbesnės priežasties: žmonės siekė išsaugoti žinias, padaryti jas prieinamas, suteikti joms formą ir perduoti pasaulio supratimą tiems, kurie ateis vėliau. Enciklopedijos yra ne tik informacijos rinkiniai, bet ir civilizacijos atminties mechanizmai.